Mūsų vienas smalsus kaimynas (jei norės, kad parašyčiau jo vardą, lai pasako) iš vieno su “energijos” įmonėmis susijusio žmogaus sužinojo tokį pletką!
O pletkas yra apie tai kaip VE taupo. Bandysime paaiškinti kaip:
Mūsų namo šilumos ūkio principinė schema atrodo maždaug taip:
Taigi, anot tų pletkų VE šilumokaitis perduoda šilumą į mūsų uždarąją sistemą, kuri savo ruožtu šildo radiatorių vandenį, t.y. yra minimum 3 uždaros sistemos.
VE į savo šilumokaitį, kuris savo ruožtu šildo mūsiškį, paduoda temperatūrą nuo 50 iki 90 Celsijaus laipsnių priklausomai nuo lauke esančios temperatūros. O mūsų šilumokaityje temperatūra palaikoma priklausomai nuo to kokia temperatūra nustatyta termometras 2, pagal kurį reguliuojama automatinė sklendė arba vožtuvas 1.
Paprastai tą termometras 2 valdo VE ir ten nustatyta būna kur kas žemesnė temperatūra negu paduodama į VE šilumokaitį.
O vinis yra ta, kad VE skaičiuodama mums perduodamos šilumos kiekį naudoja ΔT(1-3).
Štai kokius scenarijus mes prigalvojome:
- Jeigu ΔT(2-3) mažesnė negu ΔT(1-3), o taip visada bus, jeigu termometras 2 nustatyta temperatūra žemesnė negu ties vožtuvas 1, tai mes mokėsime už šilumą, kurios nenaudojame. Tiksliau už šilumą kuri niekam neteikiama ir kurios kaip ir nėra…
- Jeigu pavyktų ΔT(2-3) priartinti kaip galima arčiau ΔT(1-3) tuo mažiau mokėtumėm už šilumą, kurios niekas nenaudoja.
Norint pasiekti 2. scenarijaus naudą, reikia įsitikinti, jog mūsų šilumokaičio ir radiatorių sistemos iki pat pačių radiatorių šilumos nuostoliai yra maži, nes priešingu atveju mokėsime už nenaudingo ploto šildymą. Nors tai jau gal kiek geriau, negu mokėti už šilumą, kurios niekas nenaudoja. O beje termometras 2 nustatyta temperatūra visada yra kur kas (dažniausiai dvigubai) mažesnė negu ties vožtuvas 1.
Iš principo teisingiausia mūsų požiūriu būtų, jeigu VE naudotų ΔT(2-3). Bet VE savo ruožtu gali imti putotis apie tai, kad jie neatsakingi už mūsų namo šilumos nuostolius. Bet gal galime kokį nors koeficientą įvesti? Vis geriau negu mokėti už nieką… Ar ne?
Po Aldu komentaro schema gaunasi tokia:
Tame pačiame Aldu komentare yra ir formulė kita. Kviečiame diskutuoti 😉
Tiesa, vienas dalykas dar nėra aiškus, t.y. tiksli metodika pagal kurią suskaičiuojama mokėtina suma į VE. T.y. šiluma skaičiuojama ne tik pagal temperatūrų skirtumą tarp vožtuvų, bet ir pagal tai kiek vandens pratekėjo. Tad jeigu vožtuvas 1 yra uždarytas, tai gal jokia šiluma nėra skaičiuojama?
Tai “Vilniaus energija” su Rubikonu jau seniai mums visiems skolas užkabino už tuos trantus, kur jiems priklauso.
Dar sakė chebra cemento maišais ir geležinėm plokštėm apdeda distancinio reguliavimo prietaisus, kad Rubikono bangos nedasiektų…
tu matai, pasirodo gudresnių jau yra…
Pletkai – ir yra ne daugiau kaip tik pletkai :).
Šilumos apskaita visur vykdoma pagal vieną vienodą schemą ir kitokių variantų įvairiems scenarijams čia nėra.
Apie schemą. Viskas ne visai taip. Tiksliau – visai ne taip. Iš tikrųjų, taip, yra “didysis” konturas, kuriuo cirkuliuja šilumos agentas iš tiekėjo tinklo. Tame tinkle įregti plošteliniai pašildytuvai – šildymo ir dvipakopis karšto vandens, rekuperacijos būdu šiluma perduodama į atitinkamus “antruosius” kontūrus. Šildymo antrasis kontūras ir yra tas, kurio cirkuliuoja termofikatas per visą namo šildymo sistemą, iš jo – ir radiatoriais. Antrasis konturas tiesioginio ryšio su pirmuoju neturi, iškyrus papildymą iš pirmojo gražinamosios linijos (nutekėjimo atvejais, po hidraulinių bandymų, po nuorinimų ir pan.). Karšto vandens atveju tas antrasis kontūras – tai geriamas vanduo, kuris po pašildymo dviejuose pakopose virsta karštu vandeniu bei jo cirkuliacija. Jokios “3 uždaros sistemos” nėra. Šilumos kiekius reguliuja reguliatoriai, įregti pirmojo konturo paduodamoje linijoje ( k.v. – jos atšakoje), kurie, priklausomai nuo temperatūrinių jutiklų duomenų (šildymui jutikliai įrengti antrojo konturo paduodamajoje linijoje ir lauke, o k.v. – tik padavime), valdymo kompiuteryje užduotų parametrų bei nustatytos programos, iš lauko tinklų atėjusio temofikato slėgio ir temperatūros parametrų, reguliuoja šilumos kiekius, perduodamus tiems antriesiems kontūrams.
Apie apskaitą. Visa šiluma, suvartojama namo šilumos ir k.v. sistemuose, apskaitoma įvadiniu šilumos skaitikliu. Šilumos formulė paprasta:
P=Δt x m.
Kur Δt – temperatūrų skirtumas. Tai – tiekėjo pateikto ir jam gražinto šilumos agento temperatūrų skirtumas (T1-T2).
m – šilumos agento masė.
Šis kiekis išdalijamas į 3 dalis šildymo sezono metu į 2 – ne jo metu. Tos dalys: šiluma šildymui, šiluma k.v. paruošti ir šiluma k.v. temperatūrai palaikyti (arba šilumos nuostuoliai k.v. tiekimo ir cirkuliacijos sistemoje). Mūsų namuose šiluma šildymui apskaitoma butų šilumos skaitikliais, k.v. – jo debito butuose skaitikliais (laikoma, kad 1 kub. m pašildyti suvartojama 51 kWh). Šie skaitikliai turi nuotolinį nuskaitymą.
Taigi, mano manymu, formaliai čia manipuliuoti, kažką klastoti galimybių nėra. Yra tik tam tikri “teoriniai” niuansai, apie kuriuos tingiu rašyti ( ir taip daug privariau ;))) ir dėl kurių tiekėjas “nelieka nuskriaustas”. Dėl šių niuansų jis papildomai sau pasipinigauja…
Tai paties įdomiausio ir neparašei… 🙂 Ok. Varau schemos taisyti pagal tavo tekstą, o tada bus įdomu apie tuos niuansus…
Tai va perpaišiau schemikę. Sakykit ar teisingai supratau jūsų komentarą? Beje iš kur tiek daug žinote apie šildymo sistemas?
Deja, nespėjau parašyti, kad neverta braižyti tą schemą – iš trumpų žodinių aprašymų ir bendrojo supratimo, žinoma, sunku perteikti jos techniškai tikslų grafinį atvaizdą. Pvz., toje schemoje šilumos skaitiklio debitomatis yra paduodamoje linijoje, o turėtų būti gražinamoje, realybėje nėra slėgio jutiklių (slėgiai, o tiksliau – jų skirtumas, šilumos suvartojimą įtakoja betarpiškai, bet ne taip akivaizdžiai), nepavaizduoti cirkuliaciniai siurbliai, truputi ne tokios vamzdynų jungtys ir t.t… Šių schemų pakankamai galima rasti internete, pvz.: http://neriesvingis.wordpress.com/2010/08/23/daug-budu-buto-apsildymo-kastams-mazinti/ ar http://www.krantai.lt/ru/naujienos.html?print=1&show=placiau&id=1182&PHPSESSID=
Tokios schemos yra tipinės nepriklausoms uždarosioms šyldymo sistemoms, jos iregtos praktiškai visuose Vilniaus daugiabučiuose per 2004-2008 metais vykusią ŠP modernizavimo programą. Tiesa, jose nepavaizduotas tas aspektas, kad “VE” visur įrengė ne tik distancinį duomenų nuskaitymą, bet ir Š bei KV reguliavimo galimybę, kuo ir naudojasi, apeidama sistemų prižiūrėtoją.
Tiesa, tose schemose nėra pratesimo – nepavaizduota kaip įrengta konkreti vidaus šildymo sistema. Mūsų atveju – tai kolektorinė. Ji atrodo taip http://www.mosmontaj.ru/pic/otoplenie_01.gif
Grižtant prie tų “pletkų”, gal ir turėta omeny tie kolektoriniai atsišakojimai į šildymo prietaisus… Tačiau jais cirkuliuoja tas pats namo vidaus šildymo sistemos vanduo, išėjęs iš pašildytuvo ir vėl į jį sugrižęs, t.y., jokio 3-io konturo nėra.
Šiam kartui tiek. Vėliau, jei įdomu, galėčiau aprašyti savo samprotavimus kaip “VE” išdalija mums šilumą ir kokie tame išdalijime yra “povandeniniai akmenys”. Būtent samprotavimus, nes gauti tikslią informaciją iš jų – netriviali užduotis… 😉
P.S. O kažką žinau apie daugiabučių namų priežiūrą todėl, kad profesionaliai tuo užsiimu :).
Schemą braižiau tik iš entuziazmo 😉 T.y. noro pasitreniruoti ant Microsoft visio 2010 (dar nebandžiau, tai buvo puiki proga pasipratinti).
Kai prieis rankos parašysiu naują postą su jūsų nuorodose pateiktomis schemomis.
Tačiau vėl parašėte ilgą komentarą (šiaip labai įdomų), bet vis tiek paties įdomiausio ir neparašėte! Tas “Vėliau, jei įdomu, galėčiau aprašyti savo samprotavimus kaip “VE” išdalija mums šilumą ir kokie tame išdalijime yra “povandeniniai akmenys”.” ir yra pats įdomiausias dalykas! 🙂 Samprotavimų užtenka sočiai, juolab iš išmanančio dalyką. Mano nuomone svarbiausia yra tai kokias išvadas iš tų samprotavimų galėsime pasidaryti ir kokius sprendimus galėsime priimti (jei tai bus įmanoma).
Tiesa, turiu dar vieną klausimą: o ar kas nors audituoja VE skaičiavimo metodiką, jų kompiuterių, kurie valdo šildymą, nustatymus ir pan.?